Nebūtų nei krikštynų, nei pirmų komunijų, nei birmavonių (ar kaip besivadintų ta procedūra). Mano mažuliai neturės antrų ir trečių šventų vardų bei savaitėmis nezubrins maldaknygių ir mažais savo keliukais netrins bažnyčios suolų. Kol patys to nepanorės.
Toks sprendimas, greičiausiai, sukels šaršalą mano ir vyro giminėse. Jau galiu numanyti, kokių epitetų išgirsiu, kokių krikštynų svarbos argumentų sužinosiu. Aš krikštą matau, kaip nesavanorišką religinių pažiūrų primetimą bejėgei būtybei, progą bažnyčiai pasipelnyti ir galimas problemas, su kuriomis suaugę susidurs mano vaikai.
Bažnyčia krikštą apibūdina, kaip „krikščioniškojo gyvenimo pagrindą, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžią, blogio ir nuodėmės išsižadėjimą, vartus į Bažnyčios bendruomenę, duris į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai“. Kai buvau maža, man krikštą aiškino paprastai – pakrikštijus leliuką iš jo išvaromas velniukas, tada vaikas tampa geru. Nei tada man buvo aišku, nei dabar yra – kokių nuodėmių gali turėti vos į pasaulį atėjęs kūdikis? Ar reikia suprasti, kad gyvybės užsimezgimas ir atėjimas pats savaime yra nuodėmė ir blogis?