Jis ilgai nesvarstė.
Lietuvai manęs reikia?
– Taip, aš išgirdau. Ateinu.
– O už kokią Lietuvą tu dedi jauną galvą? Ko tikiesi, Artūrai?
Taip pat skaitykite
– Už lietuvišką Lietuvą. Ir kad šarančiai nešdintųsi.
O kurie svyruoja, siūbuoja kaip verkiantys pakelės gluosniai, tegul nors netrukdo. Mes padarysim!
Toks buvo pamatinis savanorių supratimas, ir jo užteko su kaupu.
Toks pašaukimas.
Kai turi pašaukimą – jame glūdi ir gyvenimo, ir mirties prasmė.
Labai paprasta ir labai nepaprasta. Tegul tai ir vadinasi Artūro Sakalausko pašaukimas.
Kai tėvynei reikės jaunų žmonių.