Nuėjo pas Mockų ir kviečiasi draugėn:
– Einam, Mockau, pariešutausiva.
– Man tie riešutai jau va kur, – parodė Mockus ir užsidarė savy.
Tada Rudnosiukas nuėjo pas Elegijų, kviečia ir tą:
– Gal bent tu eitum su manim pariešutaut?
– Šiuo metu riešutauti man griežtai uždrausta, – pro durų plyšį sušnibždėjo Elegijus ir užsitrenkė visas.
Rudnosiukas gūžtelėjo ir drožia pas Tonį – gal bent tas riešutėliais susigundys? Bet neišdegė ir su Toniu.
– Nepyk, bet šiuo metu neturiu nuotaikos... Be to, lieju bažnyčiai betoninius pamatus, – savo širdį išliejo Tonis, – ne iki riešutų dabartės man.
– Nebėr šiam miške su kuo nė pariešutaut, – nusiminė Rudnosiukas ir nupėdino vienas. Įsilipo į riešutmedį ir skina sau riešutus. Tik mato po riešutmedžiu jau gretinasi raiba, graži janutukė, papūtusi uodegą.
– Ei, Rudnosiuk, – užkudakavo toji, – numesk riešutėlį ir man. Skolinga neliksiu.
– O jeigu liksi? – dėl visa ko pasiteiravo Rudnosiukas.
– Neliksiu, kaip dievą myliu, – sumirksėjo toji.
– Nemyli tu Dievo, – sumurmėjo Rudnosiukas, kimšdamas riešutus.
– Iš kur žinai?
– Iš akių matau.
– O dabar? – paklausė janutukė ir užsimerkė.
– Dabar nebematau, – apsidžiaugė Rudnosiukas ir metė žemėn riešutėlį.
O kaip buvo toliau, turbūt jau kiekvienam asilui aišku…