Savo šeimą raminau, kad užtruksiu kokią savaitę. Tuo metu buvau laikraščio „Los Angeles Times“ korespondentė ir prisimenu, kaip įtikinėjau artimuosius, kad tiesiog noriu „susipažinti su situacija ir apsižvalgyti“. Tačiau užtrukau ilgiau, nei maniau.
Jungtinės Valstijos nuo pat pradžių nesuprato šalies, į kurią įsiveržė. Praėjo 23 metai. Iš Irako išvedami paskutiniai kariai. Tačiau JAV, ko gero, vis dar nesupranta. Aš pati vis dar stengiuosi ją perprasti.
Galiausiai Irake buvo likę tiek mažai amerikiečių karių, kad, trečiadienį oficialiai pasitraukus paskutiniesiems, tai beveik neturėjo įtakos irakiečių kasdienybei. Visgi 2003 m. kovo 20 d., kai pasirodė pirmosios JAV pajėgos, situacija buvo visiškai kitokia.
Pirmosios invazijos, kuri nuvertė nekenčiamą despotą, dienos buvo kupinos vilčių, todėl įspėjamieji ženklai lengvai galėjo praslysti pro akis.
Važiuodama per sieną, per geltoną, negyvenamą dykrą vakarinėje šalies dykumoje, pralenkiau pajuodusią ir sumaitotą Irako karinę techniką, nukentėjusią nuo amerikiečių smūgių. Horizonte vis dar matėsi dūmų stulpai, kylantys į orą po neseniai įvykdytų atakų. Aplink tvyrojo degančios gumos tvaikas.
Stovėjau tarp nuolaužų ir griūvėsių. Susimąsčiau: kokio sutikimo čia galėtų tikėtis amerikietis?
Kai pasiekiau šalies sostinę Bagdadą, beveik nebebuvo, ko valgyti. Parduotuvės stovėjo pustuštės. Jų lentynose galėjai rasti nebent pasibaigusio galiojimo „Cadbury“ irisinių saldainių ir tuno konservų, kurių, regis, niekas, išskyrus užsieniečius, nepirko.
Gatvėse tvyrojo įtempta, budri atmosfera. Tačiau irakiečiai, atrodo, ne tiek bijojo įsibrovėlių – net ir tų, kurie važinėjo „Humvee“ visureigiais – kiek jautė smalsumą.
Nenoriu teigti, kad amerikiečiai buvo sutikti su gėlėmis – juo labiau kaip „išvaduotojai“, kaip kad prognozavo tuometinis JAV viceprezidentas. Tačiau pirmosiomis dienomis mano sutikti irakiečiai buvo suintriguoti galimybės pagaliau pamatyti ateities viziją, kurios nesaistė Saddamo Husseino režimo žiaurumas ir suvaržymai. Būtent amerikiečiai ir padėjo siekti šio pokyčio.
Tačiau pati JAV invazijos priežastis ir po jos sekusios okupacijos pateisinimas, rodos, keitėsi nuolat. Iš pradžių George'o W. Busho administracija tai aiškino vėliau atmestu įtarimu, kad S.Husseino vyriausybė kuria cheminius ginklus.
Karininkai ir politikai, įsikūrę vadinamosios „Žaliosios zonos“ rūmuose, rasdavo naujų pateisinimų karui. Jie nebesakė, kad S.Husseinas kėlė pavojų žmonijai ar buvo žiaurus diktatorius. Dabar, kaip jie teigė, Jungtinės Valstijos ir jų suformuota karinė koalicija buvo ten, kad Irake įtvirtintų demokratiją. Arba, prezidento G.W.Busho žodžiais tariant, „padėtų Irako žmonėms sukurti ilgalaikę demokratiją pačioje Artimųjų Rytų širdyje“.
Tai davė pradžią tendencijai nuolat koreguoti arba visiškai keisti tolesnio JAV karinio buvimo šalyje priežastis. Tuo tarpu JAV vadovaujama koalicija nuo pat pirmųjų invazijos savaičių darė vieną katastrofišką klaidą po kitos.
Ypač įsiminė viena akimirka.
Labai gerai prisimenu vyriausiojo civilinio administratoriaus Paulo Bremerio įsakymą išformuoti Irako kariuomenę.
„Ar turite omenyje, kad reikia išformuoti visą kariuomenę?“ – paklausiau karinio spaudos atašė. Jis pažadėjo man duoti atsakymą vėliau.
Irakas turėjo apie 400 tūkst. karių. Sukrėsti, sutrikę ir vis labiau nirštantys iš pareigų atleisti Irako kariai ėmė kasryt būriuotis prie vartų į „Žaliąją zoną“. Paklausti, ką mano apie įsakymą išformuoti kariuomenę, kai kurie tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo. Kiti turėjo žinią Vašingtonui.
„Pasakykite savo prezidentui, kad mes turėjome kovoti už Saddamą, – pasakė man vienas iš jų. – Džiaugiamės, kad jo nebėra.“
Kitas vyras, aštuonerius metus trukusio karo tarp Irano ir Irako veteranas, pareiškė, kad jam jau 51 metai, o be pensijos jis negali apmokėti sąskaitų.
„Turiu penkis vaikus, – nuogąstavo jis. – Mano sūnus neteko kojos. Dirbu sargu. Esu per senas, kad susirasčiau naują darbą.“
Tačiau būta ir dar aiškesnių ženklų, pranašaujančių bėdas, kurios laukė priešakyje.
Vienas vyras, vilkėjęs ilga, tamsiai pilka dišdaša – jo veidą vis dar regiu savo galvoje – paklausė vertėjo, iš kur aš esu. Išgirdęs, kad iš Jungtinių Valstijų, persikreipė iš pasibjaurėjimo ir spjovė į mane.
Dalis jo išspauto skysčio užtiško ant mano bato. Žiūrėjau į jį, nežinodama, ar turėčiau nuvalyti. Kokią žinutę tai perduotų? Ar atrodytų, kad aš tarsi ignoruoju tai, ką jis sakė?
Svarsčiau, ar tikrai niekas nemato vis didėjančio atotrūkio tarp Irako žmonių vilčių dėl ateities po S.Husseino režimo ir to, ką iš tikrųjų siūlė Jungtinės Valstijos.
Taip, daugumos irakiečių lūkesčiai buvo nerealistiški. Jie svajojo, kad Amerika per naktį paverstų jų šalį Artimųjų Rytų versija to blizgaus, idealizuoto amerikietiško pasaulio, kurį pažinojo iš nelegalių filmų, slapta peržiūrėtų S.Husseino valdymo laikais.
Tačiau kur kas didesnė Irako gyventojų dalis buvo visai nepasirengusi tam, kaip abejingai Amerika žiūrėjo į jų kasdienio gyvenimo ekonomines realijas.
Jie nebuvo pasiruošę tam, kad amerikiečiai nesupras paprasčiausių dalykų: atėmus iš žmogaus darbą, dažnai iš jo išplėšiama galimybė susidoroti su kasdienybe, jo orumas, vieta bendruomenėje ir šeimoje.
Praėjo daug laiko, kol sugebėjau susieti į mane spjovusio vyro įniršį su jausmu, kad buvo pamintas jo orumas. Staiga supratau: pavojinga dinamika jau buvo įgavusi pagreitį.
Sparčiai augantis ir vis aršesnis prieš amerikiečių okupantus kovojantis sunitų sukilėlių judėjimas darėsi vis gudresnis bei techniškai sumanesnis. Sukilėliai sprogdino JAV kontrolės postus ir karines transporto priemones, o pakelėse montavo vis sudėtingesnes bombų pasalas.
JAV kariai, kurių daugelis nebuvo pasiruošę jiems paskirtai sudėtingai misijai, tapo dar nervingesni. Jie apšaudydavo greitį viršijančius automobilius netoli patikros punktų, tikėdami, kad tuoj patys bus užpulti, nors kartais juose tebūdavo šeimos, bandančios pasiekti saugią vietą.
Kai kurie kariškiai pažeidinėjo žmogaus teises, įskaitant seksualinį smurtą ir kankinimus Abu Graibo kalėjime ir civilių žudynes Haditoje. Šie veiksmai ne tik pakurstė sukilėlių judėjimą, bet ir padėjo pamatus teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ pirmtakams.
Kai Jungtinės Valstijos nuvertė S.Husseiną, sukūrė ne tik politinį vakuumą, bet, išformuodamos kariuomenę, ir saugumo tuštumą.
JAV priešininkas Iranas ėmė sistemiškai remti sau artimus šiitų politikus. Dabar, praėjus 23 metams, Teherano sąjungininkai yra įsitvirtinę daugelyje Irako valstybinių institucijų, o Iranui artimi politikai tapo įtakingais veikėjais, formuojančiais šalies politiką.
Ryškėjantys konfesinio susipriešinimo kontūrai tapo matomi netrukus po S.Husseino žlugimo. Taip pat ir gilėjančio fundamentalizmo grėsmė tiek tarp sunitų, tiek tarp šiitų.
Praėjus maždaug trims savaitėms po mano atvykimo, Irako šiitai pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį galėjo laisvai švęsti vieną iš švenčiausių musulmonų metų dienų – Ašūrą. Tūkstančiai žmonių – seni, jauni, kai kurie net neįgalūs – dienų dienas pėsčiomis keliavo iš savo namų, kad pasiektų Karbalos miestą pietų Irake ir jo įmantriai išraižytas šventyklas su į dangų kylančiais paauksuotais minaretais.
Buvau nepasiruošusi tokiam religinių piligrimų antplūdžiui. Moterys vilkėjo ilgomis juodomis abajomis ir slėpėsi po prigludusiais juodais vualais. Vyrai rankose gniaužė maldos karoliukus.
Tuo metu netoli vienos šventyklos žymėjausi pastabas. Iš pradžių net nesupratau, kad girdimas šauksmas artėja ir yra skirtas man. Priešais išdygo dvasininkų grupė, o aplink pradėjo būriuotis piligrimai. Ką aš padariau?
Žymėdamasis pastabas netoli vienos iš šventyklų, iš pradžių nesupratau, kad girdimas šauksmas artėja ir yra nukreiptas į mane. Priešais mane išdygo dvasininkų grupė, o aplinkui ėmė būriuotis kiti piligrimai. Ką aš tokio padariau?
Dairiausi savo vertėjo, bet jo niekur nebuvo matyti. Vyrams grūmojant kumščiais, pajutau, kaip kažkas tvirtai sugriebė mane už žasto. Tai buvo abaja vilkinti moteris. Ji linktelėjo vyrams ir nusitempė mane tolyn.
Netrukus paaiškėjo, kuo aš prasikaltau.
Moteris nusivedė mane prie nedidelės grupės kitų moterų, sėdinčių su vaikais ant patiesalo, prie kurio stovėjo maži dubenėliai su razinomis ir riešutais. Jos ranka parodė į mano skarą, kurią buvau užsidėjusi ant galvos taip, kaip išmokau Afganistane. Tuomet viena iš jų timptelėjo už išsprūdusios mano plaukų sruogos.
Jų veiduose nesimatė jokio pasmerkimo, tačiau buvo akivaizdu, kaip rimtai jos vertina šią situaciją. Moterys vargo kokį pusvalandį, iš naujo lankstydamos ir segtukais bandydamos pritvirtinti skarą taip, kad joks plaukelis neišlįstų.
Kai baigė, viena moteris įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė nedidelį veidrodėlį, kad parodytų man savo darbo rezultatą. Tada viena iš jų man nusišypsojo ir grąžino mano užrašų knygelę.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company