Prestižinės politechnikos mokyklos Paryžiuje filosofijos profesorius Michaelis Foesselis siurbčioja kavą kavinėje „Le Rouge Lime“ ir vis prisimena laikus, kai kairieji intelektualai „dar kažkam rūpėjo“.
Jo teigimu, jau seniai praėjo laikai, kai poststruktūralistas Pierre'as Bourdieu vadovavo geležinkeliečių streikui, Michelis Foucault kreipė viešuosius debatus kalėjimų reformos link, o Emile'is Zola maldavo teisingumo per vadinamosios Dreyfuso bylos skandalą.
„Mes jau nesame šios šalies intelektualiniai lyderiai, – pripažįsta 42-ejų M.Foesselis. – Žiniasklaidoje didžiausią įtaką turi konservatyvūs balsai. Politikoje – technokratai.“
Kalba konservatoriškomis temomis
Tokius žodžius filosofas ištarė prieš pat pirmąjį prezidento rinkimų, kurių kampanijoje itin ryški populistų vėliavnešė, kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio Fronto“ lyderė Marine Le Pen, turą.
Radikalė sumaniai sumaišė natyvizmo ir ekonominio nacionalizmo kokteilį. Jis išties skanus gyvenimo kokybe nusivylusiai darbininkų klasei, kuriai anksčiau atstovavo kairieji.
Penkerių metų kadenciją baigiantis socialistų prezidentas Francois Hollande'as labai nepopuliarus. Tad nenuostabu, kad šios partijos kandidatas Benoit Hamonas beveik neabejotinai nepateks į antrąjį rinkimų turą.
Penkerių metų kadenciją baigiantis socialistų prezidentas Francois Hollande'as labai nepopuliarus.
Be to, prieš rinkimus daugiau kalbama ne apie ekonomiką, o apie nacionalinę tapatybę ir saugumą – tokios temos tradiciškai konservatoriškos.
Iš esmės galima, kad Prancūzijos intelektualai sutrikę taip pat, kaip ir jų kolegos kitur Vakaruose – liberaliam elitui sunku suprasti populizmo bangą, kuri „išplovė“ Jungtinę Karalystę iš ES ir atnešė pergalę Donaldui Trumpui Amerikoje.
Moraliniai lyderiai
Tačiau savianalizė turbūt skausmingesnė Prancūzijoje, kur progresyvūs intelektualai – Jeanas-Jacques'as Rousseau XVIII amžiuje ir Victoras Hugo XIX amžiuje – iki šiol būdavo moraliniai autoritetai, darydavę didelę įtakai visuomenei ir politikai.
Kai Jeanas-Paulas Sartre'as per 1968 metų riaušes buvo suimtas už pilietinį nepaklusnumą, tuometis prezidentas Charles'as de Gaulle'is jam iškart suteikė malonę ir pareiškė: „Voltaire'o sulaikyti negalima.“
Net XXI amžiuje Prancūzijos lyderiai klausėsi intelektualų. Filosofas Bernardas Henri-Levy padarė nemenką įtaką savo bičiuliui Nicolas Sarkozy, kai pastarasis 2011 metais svarstė, ar skelbti karinę intervenciją Sirijoje.
„Kairieji intelektualai Prancūzijoje tradiciškai labai įtakingi ir galingi, – sako Oksfordo universiteto akademikas Sudhiras Hazareesinghas, parašęs knygą „Kaip galvoja prancūzai“ („How the French Think“). – Bet jų įtaka pastaraisiais metais sunyko.“
Šio istoriko teigimu, Prancūzija jau pasistūmėjo į politinę dešinę: „Rinkėjams labiau rūpi imigracija ir klausimai apie prancūzišką tapatybę.“
Žiniasklaidoje jau dominuoja dešinieji intelektualai, pavyzdžiui, M.Foesselio pirmtakas Politechnikos mokykloje Alainas Finkielkrautas. Jie vienas po kito aiškina, kad Prancūzija pasiduoda islamistams dėl liberalizmo ir tolerancijos.
Nori atsiimti teritoriją
Tiek A.Finkielkrauto 2013 metais išleista knyga „Nelaiminga tapatybė“ („L'identite malheureuse“), tiek Erizo Zemmouro „Prancūzijos savižudybė“ („Le Suicide Francais“) tapo bestseleriais. Abiejose knygose rašoma apie nacionalinį nuosmukį ir ilgimasi neva auksinių laikų.
Apie islamo įtakos augimą šalyje reguliariai rašo tarptautiniu mastu išgarsėjęs autorius Michelis Houellebecqas, 2015-aisiais išleidęs knygą „Pasidavimas“ („Submission“), kurioje pasakojama apie prezidentu išrenkamą islamistą.
Dar vienos prestižinės Paryžiaus aukštosios normalinės mokyklos filosofijos profesorius Marcas Creponas mano, kad kairieji klysta, nekalbėdami apie imigraciją ir tapatybę: „Mes palikome šias temas su spauda draugaujantiems dešiniesiems.“
Francois Durpaire 2015 metais išleido komiksą „La Presidente“, kuriame įsivaizduojama, kad Marine Le Pen laimi 2017-ųjų rinkimus.
„Būtina atsiimti teritoriją. Tokie kairieji mąstytojai kaip E.Zola, Jacques'as Derrida, Albert'as Camus, J.P.Sartre'as buvo moraliniai lyderiai, kurie gynė silpnuosius ir skurstančiuosius. Kairei reikėjo susigrąžinti balsą“, – teigė M.Creponas.
Tiesa, tokių intelektualų prieš šiuos rinkimus yra, ir jie net priklauso kandidatų į prezidentus komandoms.
Antai vieno favoritų Emmanuelio Macrono komandoje darbuojasi socialinių teorijų ekspertas Jacques'as Attali, o garsus ekonomistas Thomas Piketty ir sociologas Dominique'as Meda padeda socialistui B.Hamonui.
Yra ir kairuoliškų knygų. Francois Durpaire 2015 metais išleido komiksą „La Presidente“, kuriame įsivaizduojama, kad Marine Le Pen laimi 2017-ųjų rinkimus.
„Savo knyga siekiau įspėti visuomenę, kad šalis pultų į chaosą. Bet čia, kaip ir JAV bei Jungtinėje Karalystėje, atsirado didžiulis plyšys tarp didmiesčių intelektualų ir likusios Prancūzijos. Mes nebepasiekiame žmonių kitoje pusėje.“
Daugiau apie 2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimus skaitykite čia.
