Gotika, renesansas, barokas – visa tai puikiai dera Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblio architektūroje. XVII amžiuje vienuolius pakvietė dvarininkas Andrius Valavičius. Legenda pasakoja, kad statyboms vadovavęs Tomas Kasparas sykį ant kalvos išvydo negęstantį šviesulį, kurį vienuoliai palaikė ženklu ir nusprendė, kad bažnyčia turi iškilti būtent šioje vietoje.
Būriai maldininkų kasmet suplūsta į Šiluvą, kurioje, kaip tikima, 1608 metais piemenėliams pasirodė Marija. Tai – oficialiai katalikų Bažnyčios pripažintas, seniausias Mergelės apsireiškimas Europoje. Kasmet rugsėjo pradžioje Šiluvoje vykstantys atlaidai – didžiausi Lietuvoje.
Sakoma, kad bandą ganydami piemenėliai ant vieno didelio akmens pamatė graudžiai verkiančią mergaitę su kūdikiu ant rankų. Paklausta, ji paaiškino verkianti, nes vieta, kur anksčiau garbintas jos sūnus pavirto dirbamais laukais. Ištisus šimtmečius paslaptingas pasakojimas sklido iš lūpų į lūpas ir galiausiai pasiekė mūsų laikus.
Verta pamatyti Akmenės kaimo pakraštyje stūksantį koplyčios akmenį. Teigiama, kad mažutę koplytėlę 1808 metais pastatė dvarininkė Kontrimienė. Anksčiau šioje vietoje tikintieji lankydavosi dažniau – iš paaukotų lėšų buvo išlaikoma prieglauda.
Pasakojama, kad ant paslaptingo akmens buvo aukojama dar pagonybės laikais. Senąją krašto istoriją byloja piliakalniai, alkakalniai ir pilkapiai.
Autentišką Tytuvėnų regioninio parko kraštovaizdį kuria kalvos, žaliuojančios lygumos, gyvybe knibždėte knibždančios pelkės ir durpynai, ežerų virtinė. Čia galima išvysti straksintį baltąjį kiškį, grakščiąją lūšį ar vandenyje besimurkdančią ūdrą.
Tai – paukščių mėgėjų rojus. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje pasitaiko jerubių, juodųjų meletų, pelėdsakalių, uldukų, juodųjų gandrų, o rudeninių migracijų metu suplūsta tūkstančiai gervių.
Tytuvėnų regioninis parkas fotografo akimis:
