Žagarės regioniniame parke stūkso kovų su Livonijos ordinu laikus menantis Raktuvės piliakalnis. XVIII a. ant jo iškilo medinė koplyčia, o vėliau ir kapinaitės. Ne mažiau įdomi ir Žvelgaičio piliakalnio istorija. Manoma, kad ant jo XII-XV a. galėjo stovėti Rygos arkivyskupo, o vėliau – Livonijos ordino medinė pilis.
Žagarės pasididžiavimas – dvaro sodybos pastatų ansamblis, kurį sudaro puošnūs klasicistinio stiliaus rūmai, parkas, senasis malūnas, autentiškas žirgynas.
Ar žinojote, kad po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos carienė Jekaterina II Žagarę padovanojo savo meilužiui Platonui Zubovui?
Ne vien kultūros paveldo objektai vilioja aplankyti Žagarės regioninį parką. Neišdildomą įspūdį palieka Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdis.
Dolomito atodanga tikriausiai nenustebins Šiaurės Lietuvos, kurioje uoliena paplitusi, gyventojų, tačiau visiems kitiems šioje vietoje apsilankyti tiesiog būtina.
Parke pūpso ir ledyno suformuotas ilgas kalvagūbris – ozas, nuo kurio atsiveria nuostabių lygumų kraštovaizdis. Mūšos tyrelio aukštapelkės peizažas – ne mažiau kvapą gniaužiantis. Jame galima iš arti pamatyti itin retų augalų, pavyzdžiui, šakotąją ratainytę, siauralapę gegūnę ar baltijinę. Gamtos entuziastai čia gali sutikti varlinėjantį juodąjį gandrą, šuoliuojantį baltąjį kiškį ar gražuolę lūšį. Pastabesni parko lankytojai turėtų pasigrožėti retomis vabzdžių rūšimis. Beje, iš aukštapelkės išteka Mūšos upė.
Taurusis elnias – dar viena svari priežastis aplankyti Žagarės regioninį parką. Spėjama, kad šiuo metu parko miškuose karaliaujančių gyvūnų protėviai kitados gyveno grafo Dmitrijaus Naryškino aptvaruose, tačiau pasprukę į laisvę apsigyveno Žagarės apylinkėse.
Žagarės regioninis parkas fotografo akimis:
