Kabliukai, pagal senąją koncepciją įlituoti į blizgės korpusą, atlieka tik vieną funkciją – pakerta žuvį ir laiko ją, kol laimikis atsidurs ant ledo. Žiedeliais, grandinėlėmis bei kitomis jungtimis su pagrindiniu masalu sujungtas kabliukas, tampa papildomu dirgikliu, provokuojančiu ešerį, syką arba lydeką atakuoti blizgę.
Dvišakių kabliukų, įlituotų į blizgės korpusą, dabar beveik visiškai atsisakoma, o vienšakis kabliukas, jungčių šalininkų teigimu, įlituotas į blizgės korpusą pateisinamas tik vienu atveju – sterkų žūklėje, kai jie meškeriojami klasikine „klumpe“.
Viena pirmųjų efektingų paslankių kabliukų ir masalo jungčių tapo iš stangrios vielos išlenkta aštuoniukė. Tai maždaug 1,5–2,5 cm ilgio jungtis, kuria prie blizgės tvirtinamas vienšakis arba trišakis kabliukas. Net ir visiškai nuogas taip pritvirtintas kabliukas daug dažniau atsiduria ešerio žiomenyse, nei įlituotas į blizgės korpusą.
Manoma, kad taip yra todėl, kad ešeriai pirmenybę visada teikia aktyviai judantiems masalams. Tad blizgės su „auskarais“ antroje žiemos pusėje ir ankstyvą pavasarį – veiksmingas masalas, kai ešeriai kimba atbulais dantimis. Ne tik jungtis, bet ir dvi ar trys trūklių imitacijos, užvertos ant „auskaro“, paskatina keleriopai aktyvesnį ešerių kibimą.