Lašišų veisimo Trakų Vokės poskyryje darbų pobūdis ir tikslai skiriasi nuo vykdomų Žeimenos poskyryje.
Nors tai ta pati mūsų upėse neršiančių lašišų (Salmo salar L.) rūšis, kurios išteklių atkūrimu jau daugiau kaip 15 metų sėkmingai užsiima Žeimenos poskyris, tačiau lašišos, iš kurių Trakų Vokės poskyryje imami ikrai ir pieniai dirbtiniam veisimui, ypatingos.
Prieš kelerius metus jos iš laukinių reproduktorių buvo dirbtinai išveistos Žeimenos poskyryje ir vienerių metų amžiaus rituolių stadijoje, kurioje gamtoje augančios lašišos migruoja į Baltijos jūrą, iš uždarosios sistemos baseinų perkeltos tolimesniam auginimui į Trakų Vokės poskyrio tvenkinį. Čia jos, skirtingai negu laukinės lašišos, subręsta ne jūriniame, o gėlame šaltinio vandenyje. Nors tokiomis sąlygomis lašišų augimo tempas gerokai lėtesnis negu laisvėje augančių individų, tačiau ketvirtuose gyvenimo metuose iš jų pavyksta paimti ikrus, kurie apsivaisina ir duoda palikuonis. Tai pirmi tokio pobūdžio bandymai Lietuvoje. Lašišų brandinimo ir naršinimo gamtoje nebūdingomis sąlygomis darbai kol kas yra eksperimentinio pobūdžio.
Svarbu įvertinti tokių lašišų ikrų kokybę, jų vaisingumą ir lervučių išeigas inkubavimo metu bei jauniklių vystymąsi, tirti reproduktoriams duodamų pašarų sudėties ir kitų veiksnių įtaką ikrų kokybei bei palikuonims. Sukūrus „naminių“ lašišų dirbtinio veisimo ir auginimo gėlame vandenyje technologiją būtų galima galvoti apie tokių lašišų panaudojimą išteklių atkūrimui, jeigu staiga sumažėtų į upes atplaukiančių laukinių reproduktorių skaičius ir taptų sunku surinkti jų ikrus. Gėlame vandenyje užaugintos „naminės“ lašišos ateityje galėtų pakeisti laukines mūsų mityboje, taip išsaugant daugiau laukinių žuvų.