1908 metų Londono olimpinių žaidynių maratonas buvo tikrai vertas dėmesio. Nubėgęs 32 kilometrus nuo karščio susmuko kanadietis Tomas Longboatas. Tuomet lyderio poziciją perėmė Pietų Afrikos kalėjimo prižiūrėtojas Charlesas Hefferonas, kuris likus 2 kilometrams iki finišo išgėrė žiūrovo pasiūlytą pergalingą šampano taurę ir nuo burbuliukų apsivėmė. Jo vietą užėmė italų kepėjas Dorando Pietris, kuris pasiekė stadioną tokios blogos būsenos, kad pradėjo bėgti į priešingą pusę ir turėjo būti nukreiptas teisėjų. Likus 350 metrams iki finišo jis vis susmukdavo ir galiausiai buvo išneštas ant neštuvų ir diskvalifikuotas. Nugalėtoju tapo Johnas Hayesas iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
1952 metų olimpinėse žaidynėse Liuksemburgo atstovo Josy Barthel pergalė 1500 metrų bėgimo rungtyje buvo tokia netikėta, kad organizatoriai neturėjo šalies himno natų. Nugalėtojui laukiant ant pakylos, muzikos grupė turėjo improvizuoti ir jiems sekėsi gana prastai, nes bėgikas griebėsi už galvos ir pradėjo verkti.