„Į trasą dažniausiai einu, kai tamsu būna, kiekvieną kartą skirtingai užtrunku, kartais užsikabinu ir kokią antrą nakties tik grįžtu“, –vidurnaktį pasakoja Naira, tuščiomis Žaliakalnio gatvėmis stumdama rakandų prikrautą vaikišką vežimėlį.
„Vežimas – mano transporto priemonė, labai svarbu, kad patikimas būtų“, – sako kaunietė.
Moteris „trasa“ vadina savo sudėliotą maršrutą, kuriame, anot jos –geriausi rajono konteineriai.
Benamius, konteineriuose ieškančius daiktų, Naira vadina sanitarais: „Jeigu dieną per centrą eisi, tai kokią dešimt sanitarų sutiksi. Mane irgi Žaliakalnyje sanitaru praminė“.
Naira vaikščioti nepavargsta, o kiek per dieną nueina kilometrų, neskaičiuoja. Anksčiau dažniausiai eidavo į miesto centrą, o Žaliakalnyje nesisekdavo: „dirbu be išeiginių, dabar man ir Žaliakalnio užtenka, visko prisirenku“.
„Turiu nuojautą, kur ieškoti“
Sparčiu žingsniu Naira prieina prie konteinerio, įsijungia ant galvos pritvirtintą prožektorių ir vikriai pakelia dangtį. Ant krūvos buitinių šiukšlių maišų padėtas baltas maišelis su Kalėdų seneliu, jame – vaza ir žvakidė. „Va etiketė, nauja žvakidė, valio, čia trys, keturi eurai tikrai bus“, – linksmai sušunka kaunietė.