Kadaise saugi ir klestinti visuomenė dabar atrodo nepaprastai pažeidžiama.
Nepaneigiama tikrovė yra ta, kad pasaulis pasikeitė – jis dar niekada nebuvo toks mažas. XIV amžiuje, Juodajai mirčiai prireikė keleto metų, kad pasklistų po Europą. Koronavirusui tereikėjo keleto savaičių. Šios pandemijos politika atspindi laikmetį ir situaciją – šiurkšti ir, atrodo, nekontroliuojama, priversta įsitraukti į žiaurias lenktynes, kad tik neatsiliktų nuo eksponentinės epidemiologijos matematikos.
Tačiau nors pasaulis yra kitoks, bent jau Europoje, kur gyvenimas beveik sustojo, žmonės nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, mes bijome mirties, norime saugumo ir ieškome lyderių, kurie mus gintų. Vienas po kito Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir dabar pagaliau čia, Didžiojoje Britanijoje, po pastarojo Boriso Johnsono kreipimosi į tautą, Europos ministrai pirmininkai, prezidentai ir kancleriai siekia užtikrinti gyventojų saugumą įšaldydami savo šalių ekonomiką, nurodydami niekam neišeiti iš savo namų ir įsakydami policijai bausti asmenis, kurie nesilaiko karantino reikalavimų.