1996 m. Dakare startavo Lietuvos lenktynininkas Romualdas Beresnevičius su „Honda Africa 750 Twin.“ Ralis startavo Granadoje (Ispanija), po to trasa driekėsi per Maroką, Mauritaniją, Malį ir Gvinėją iki pat Dakaro (Senegalas).
Tuomet finišo Romualdas Beresnevičius nepasiekė, tačiau padėjo pirmąjį tašką istorijoje. „Per 30 metų Lietuvos lenktynininkai sugebėjo pakilti nuo autsaiderių iki nugalėtojų“, – pastebi V.Valiukevičius.
Žemiau pateikiame Valdo Valiukevičiaus knygos „Dakaro kariai“ ištrauką – autoriaus pokalbį su Romualdu Beresnevičiumi.
Pionierius. Romualdas Beresnevičius
Pirmasis Lietuvos žmogus, sugalvojęs ieškoti iššūkių dykumose, buvo Sovietų Sąjungos ralio rinktinės narys Romualdas Beresnevičius. Kaunietis. Žmogus su charakteriu. Nevyniojantis žodžio į vatą. Sunkus žmogus, įdomus žmogus.
Romualdas nusipelnė visokių apibūdinimų. Gyvena Vilkijoje, pastatė namą nuostabioje vietoje ant Nemuno kranto, vairuoja patogų „Mercedes-Benz“. Tačiau jo liežuvis liko aštrus, kaip ir buvo. Jis pirmasis pradėjo brautis į Afriką dar 1995 metais. Pradžioje motociklu, paskui – automobiliu.
– Romai, buvai žinomas ralio lenktynininkas. Kodėl pasirinkai Dakarą?
– Tai yra iššūkis kiekvienam, kuris startuoja. Dakaro nugalėtojo titulas lieka iki gyvenimo galo kiekvienam, kuris finišuoja. Tai yra nuostabus dalykas, nuostabi kova su savimi, nuostabi būsena sielai ir sunki kūnui.
– Tu, kaip ir dažnas lenktynininkas, turėjai svajonę pasiekti Dakarą?
– 1990 metais baigiau karjerą TSRS rinktinėje. Kilo minčių ją pratęsti. Dalyvavau įvairiose lenktynėse užsienyje. Ir tada, pasak žmonos, man kilo beprotiška mintis – 1993 metais aš pasakiau, kad važiuosiu į Dakarą. Ji gal labai ir nenustebo, žinojo, kad aš savotiškai trenktas, patyręs daugybę traumų.
Pradėjau skraidyti į Paryžių, susipažinau su Hubertu Aurioliu. Kai jis sužinojo, kad aš finišavęs sunkiausiuose pasaulio ralio čempionato etapuose, puolė man padėti, surado rėmėjų, surado visureigį.
– Kodėl iš pradžių nutarei važiuoti motociklu?