Stadionas buvo skirtas ne futbolui, o kur kas didesnei idėjai – masiniams „Sokol“ gimnastikos sąjūdžio pasirodymams.
„Sokol“ čekams buvo daugiau nei sporto organizacija. XIX amžiuje gimęs judėjimas stiprino čekų tautinę savimonę, kūną traktavo beveik kaip valstybės statybinę medžiagą, o masinius pasirodymus pavertė tautos vienybės demonstracija.
Strahovo aikštėje žmogus turėjo išnykti bendroje figūroje: viena ranka, viena koja, vienas ritmas, tūkstančiai vienodų judesių.
Stadionas vėliau buvo plečiamas, medį pakeitė gelžbetonis, o jo mastas išaugo iki tokio, kurį sunku paaiškinti įprastais stadionų matavimo vienetais.
Vidaus erdvė užima daugiau nei šešis hektarus. Ji yra maždaug tris kartus ilgesnė ir tris kartus platesnė už standartinę futbolo aikštę.
Šiandien viduje telpa visas Prahos „Sparta“ treniruočių kompleksas. Plotas padalintas į devynias futbolo aikštes – šešios natūralios, dvi dirbtinės dangos, vienoje – administracinis pastatas.
Šiame milžiniškame stadione dabar iš esmės gyvena mažas futbolo miestelis.
Kalbant apie Strahovo talpą ir lankomumo rekordus, skaičiai skirtinguose šaltiniuose skiriasi – minima 200, 220 ar net 250 tūkstančių žmonių.
Visgi šie ginčai labiau primena klausimą, ar žmogų partrenkė traukinys, važiavęs 120 ar 140 kilometrų per valandą. Skirtumas egzistuoja, bet esmės jau nekeičia.
Viena aišku – net konservatyviausiu skaičiavimu tai buvo vieta, į kurią savo laiku būtų sutilpę beveik visi dabartinio Kauno gyventojai.
Didesnio sporto stadiono pasaulis nepastatė.
Ir tikriausiai gerai padarė – žmonija turi pakankamai problemų ir be ketvirčio milijono žiūrovų, vienu metu bandančių išeiti pro kelerius vartus.
Strahove buvo apie 56 tūkstančiai sėdimų vietų, o likusi minia stovėjo. 1937 metais stadionas jau galėjo priimti maždaug 250 tūkstančių žmonių.
Jo dydis tapo nebe architektūriniu sprendimu, o politiniu pareiškimu: štai kiek mūsų yra, štai kaip vienodai galime judėti ir štai kokį betoninį indą tam pasistatėme.
Kai komandavo partija
Po Antrojo pasaulinio karo ir komunistams perėmus valdžią, senoji „Sokol“ tradicija buvo perdirbta į spartakiadas.
Pavadinimas pasikeitė, mastas liko, o tautinę gimnastikos idėją pakeitė socialistinės valstybės ideologinės demonstracijos.
Nuo 1955 iki 1985 metų Strahove rengtos didžiosios Čekoslovakijos spartakiados. Į stadioną suplūsdavo moksleiviai, darbininkai, kareiviai, moterys, vyrai ir vaikai. Dešimtys tūkstančių dalyvių mėnesiais mokydavosi identiškų judesių, kad vieną vasaros dieną jų rankos vienu metu pakiltų prieš partijos vadovų tribūną.
Tai buvo sportas, tačiau kartu – režimo teatras. Žmogaus kūnas čia tapdavo pikseliu milžiniškame propagandos ekrane. Iš viršaus viskas atrodė tobula: tiesios eilės, spalvoti ornamentai, šimtai metrų sinchroniško judėjimo.
Tik iš arti tebebuvo matyti pavargę veidai, prakaitas, klaidos ir žmonės, kurie veikiausiai mieliau būtų sėdėję kur nors šio milžino pavėsyje su alumi.
Pirmoji komunistinė spartakiada Strahove surengta 1955-aisiais, pažymint dešimtąsias Čekoslovakijos „išvadavimo“ metines. Paskutinė – 1985 metais. Po ketverių metų griuvo režimas, o su juo dingo ir poreikis įrodinėti valstybės didybę vienu metu pakeliant keliasdešimt tūkstančių kairiųjų kojų.
Vaikštant po dabar jau sutręšusius medinius suolus sunku atsikratyti minties, kad Strahovas buvo sukurtas valdžiai, kuri bijojo pavienio žmogaus ir todėl labiausiai mėgo jį matyti minioje.
Vienas pilietis gali galvoti. Du gali ginčytis. Du šimtai tūkstančių, aprengti vienodais marškinėliais ir sustatyti į tiesias linijas, jau atrodo kaip tvarka.
Šveikas, žinoma, šią tvarką būtų sugadinęs. Greičiausiai atsistojęs ne į savo eilę, supainiojęs kairę su dešine ir vėliau labai nuoširdžiai paaiškinęs, kad būtent taip jam liepė vienas leitenantas, kurio pavardės, deja, nebeprisimena.
XX amžiaus kaukės
Strahovo istorija nėra tiesi linija. Ji vingiuoja lyg sena Prahos gatvė ir kiekviename posūkyje pakeičia ideologinį ženklą.
1938 metais čia vyko milžiniškas susibūrimas prieš karą ir nacizmo grėsmę. Nurodoma, kad jame galėjo dalyvauti apie 350 tūkstančių žmonių. Vos po metų, okupavus Čekoslovakiją, ta pati erdvė buvo išnaudojama Adolfo Hitlerio penkiasdešimtmečio garbei skirtam renginiui. Stadionas nesipriešino – betonui vis tiek, kokias vėliavas virš jo pakabinsi.
Tai viena niūriausių Strahovo savybių: jis buvo toks didelis, kad jame tilpo visi režimai.
Tautinis pakilimas, nacistinė okupacija, komunistinės spartakiados, popiežiaus mišios, kapitalistinis rokenrolas ir galiausiai futbolo akademija.
Jei XX amžiaus Čekijos istoriją reikėtų uždaryti viename inde, geresnio už Strahovą nerastum. Tik dangtis būtų per sunkus.
Kai vietoj maršų atėjo gitaros
Po 1989 metų Aksominės revoliucijos stadioną pirmą kartą po daugelio dešimtmečių užtvindė minia, kuriai niekas nenurodinėjo, kada pakelti ranką.
Roko koncertuose žmonės irgi kelia rankas vienu metu. Tik tai jau vadinama laisve.
1990 metų rugpjūčio 18 dieną Strahove koncertavo „The Rolling Stones“. Tai buvo pirmasis tokio masto Vakarų roko koncertas Čekoslovakijoje po komunistinio režimo žlugimo. Susirinko apie 100 tūkstančių žmonių. Bilietas kainavo 250 kronų – anuomet nemažus pinigus. Grupę pristatė pats prezidentas Vaclavas Havelas, dramaturgas ir buvęs disidentas, kurį dar visai neseniai valstybė laikė pavojingu, o dabar jis išvedė į sceną Micką Jaggerį.
Strahovui tai buvo beveik ideali istorinė išdaiga.
Ten, kur anksčiau režimas rodė disciplinuotą socialistinį kūną, Keithas Richardsas išėjo su gitara ir iš esmės pareiškė, kad disciplina buvo smarkiai pervertinta.
Koncertas tapo ne tik muzikos renginiu. Jis buvo naujos epochos ceremonija – triukšminga, netvarkinga ir nepatvirtinta jokio centrinio komiteto.
Po daugelio metų vienodų kostiumų Strahovo aikštėje pasirodė džinsai, ilgi plaukai ir žmonės, kurių choreografija dažniausiai apsiribodavo bandymu neapipilti kaimyno alumi.
Vėliau stadione koncertavo U2, „Guns N’ Roses“, AC/DC ir kiti didieji muzikos vardai. Strahovas tapo roko katedra, tik vietoj vitražų turėjo betoną, o vietoj vargonų – stiprintuvų sienas.
Tačiau net ir rokenrolas negalėjo ilgam išgelbėti stadiono, kurio dydis buvo jo didžiausia šlovė ir didžiausia nelaimė.
Ketvirtis milijono vietų skamba įspūdingai, kol nereikia jų remontuoti...
8 aikštės didžiulio gyvūno pilve
Šiandien iš išorės Strahovas atrodo lyg išmestas milžiniškas laivas, kurio niekas nepajėgia nei nutempti, nei supjaustyti metalo laužui.
Tribūnos sensta. Betonas trupa, dauguma erdvių lankytojams uždarytos, o į stadioną paprastai patenkama tik specialių ekskursijų metu.
Visgi teritorija nėra visiškai mirusi. Ten treniruojasi Prahos „Sparta“ jaunimas, moterų komanda, rezervas ir kitos klubo grupės – apie dvidešimt klubo komandų.
Vaizdas beveik komiškas.
Stadionas, pastatytas šimtams tūkstančių žmonių, dabar augina vaikus, kurių tikslas vieną dieną žaisti už už kelių kilometrų esančiame 18 tūkstančių vietų „Letna" stadione.
Milžinas tapo darželiu.
Viduryje žaliuoja prižiūrėtos aikštės, o aplink jas stovi pavargusios tribūnos. Jauni futbolininkai bėgioja milžino pilve, nė neatsigręždami į betoną, kuriame kadaise sėdėjo partijos vadovai, prezidentai, popiežius ir roko žvaigždės.
Jaunystė apskritai nedaug domisi griuvėsiais. Ji turi treniruotę ketvirtą valandą.
Miestas apsimeta nematąs
Praha moka parduoti savo praeitį. Ji parduoda Kafką ant marškinėlių, Karolio tiltą ant magnetukų ir astronominį laikrodį turistams, kurie valandą laukia, kol mažos figūrėlės kelias sekundes pajudės.
Strahovo ji neparduoda.
Galbūt todėl jis toks vertingas.
Čia nėra minios su asmenukių lazdomis. Nėra eilės prie kasos. Nėra gatvės muzikanto, grojančio „Hallelujah“. Stadionas neprašo būti nufotografuotas iš tinkamos pusės, nes tinkamos pusės jis neturi. Jis per didelis, per grubus ir per daug nepatogus, kad taptų dar vienu elegantišku Prahos atviruku.
Tai miesto randas, kurio niekas neužmaskavo.
Prie Strahovo galima stovėti ilgai, tačiau iki galo jo taip ir nepamatyti. Akys apima sieną, kampą, tribūnos dalį, bet ne visumą. Kaip ir istorijoje: žmogus mato vieną epochą, vieną vėliavą, vieną minią, tačiau tik stadionas prisimena jas visas.
Gal todėl jis veikia stipriau nei daugelis gražių vietų.
Prahos pilis kalba apie valdžią taip, kaip valdžia norėtų būti prisimenama. Strahovas pasakoja, kaip ji iš tikrųjų atrodė: milžiniška, betoninė, apsėsta skaičių ir įsitikinusi, kad kuo daugiau žmonių sugrūsi į vieną vietą, tuo didingesnė taps idėja.
Tačiau galiausiai žmonės išsiskirstė.
Partijos vadovai išnyko. Gimnastai paseno. Mickas Jaggeris išvažiavo į kitą miestą. Tribūnos liko vienos, o tarp jų dabar skamba jaunimo komandos trenerio švilpukas ir kamuolio smūgiai į vartų tinklą.
Alus prieš amžinybę
Nusileidus nuo Strahovo atgal į Prahą, miestas greitai susigrąžina savo įprastą mastelį.
Vėl atsiranda maži stalai, siauros durys, tramvajai ir bokalai, kuriuos žmogus gali pakelti viena ranka. Po stadiono viskas atrodo minimalistiškai. Net Prahos pilis.
Tada supranti, kad čekai, matyt, jau seniai rado tinkamesnį būdą žmonėms suvienyti nei masinė gimnastika.
Jiems pakanka aludės.
Ten irgi susirenka skirtingų profesijų, amžiaus ir politinių pažiūrų žmonės. Jie irgi kartais vienu metu pakelia rankas. Tiesa, dažniausiai tam, kad pasikviestų padavėją. Ir niekam nereikia prieš tai pusę metų repetuoti.
Strahovas yra paminklas laikams, kai valstybė pernelyg sudėtingai sprendė paprastus dalykus.
Čekai statė milžinišką stadioną, kad valdytų tautą, bet, rodos, būtų užtekę kelių statinių alaus ir žmogaus, mokančio gerai papasakoti istoriją.
Šveikas, be abejo, tai būtų supratęs pirmas.
Jis pažvelgtų į tuščias tribūnas, į aštuonias futbolo aikštes ir sutrūkinėjusį betoną. Tada greičiausiai pasakytų, kad toks didelis stadionas tikrai buvo reikalingas, nes mažesniame visi tie žmonės nebūtų tilpę.
Ir nueitų išgerti.
Strahovas liktų stovėti ant kalvos – ne kaip didžiausias pasaulio pažadas, o didžiausia Prahos išnaša.
Stadionas, kuriame kadaise žmonės privalėjo judėti vienodai.
Ir kuris šiandien įspūdingiausias tada, kai jame beveik niekas nejuda.
