O kodėl japoniški automobiliai anksčiau turėdavo ant sparnų sumontuotus šoninius veidrodėlius? Dabar šoniniai veidrodėliai pradeda išeiti iš mados – kai kure sunkvežimiai jų jau nebeturi, o gamintojai teigia, kad juos keičiančios kameros turi daug privalumų.
„Jaguar E-Type“ su vienu veidrodėliu
Iš tikrųjų, tą automobilių su vienu šoniniu veidrodėliu sąrašą būtų galima tęsti labai ilgai. Savaime aišku, tame sąraše būtų daug labai pigių automobilių – pavyzdžiui, Tata Nano savo laiku buvo pats pigiausias. Ir kaina iš tikrųjų kartais yra faktorius. Klasikinis Mini, pirmasis Volkswagen Polo, Citroën 2CV, Renault 4, Fiat 500 buvo tokie pigūs, kad antrojo veidrodėlio atsisakymas buvo būdas sutaupyti.
Kai kurie automobiliai (pavyzdžiui, 1973-ųjų Pontiac Grand Ville) su dviem šoniniais veidrodėliais buvo komplektuojami tik už papildomus pinigus. Tokiu asimetrišku dizainu pasižymėjo ir keletas pakankamai brangių modelių, kurių kaina nebūtų pajudėjusi dėl išlaidų vienam veidrodėliui.
Ferrari Testarossa, gaminta 1984-1996 metais, niekada nebuvo pigus automobilis, bet iš pradžių turėjo vieną aukštai sumontuotą šoninį veidrodėlį. Priežastis buvo klaida. Ferrari inžinieriai europietiškuose techniniuose reikalavimuose perskaitė, kad veidrodėliai turi suteikti galimybę matyti viską už automobilio galo – viską nuo vieno kampo iki kito. Testarossa turi labai plačius klubus ir storus galinius statramsčius, todėl norint turėti šimtaprocentinį galinį matomumą, veidrodėlį reikia iškelti juokingai aukštai.
Į tokias aukštumas iškeltas antrasis veidrodėlis būtų nepraktiškas, nes būtų toli nuo vairuotojo ir sunkiai pastebimas. Būtų galima antrąjį veidrodėlį sumontuoti žemiau, bet tai automobiliui suteiktų keistai kreivą išvaizdą.
Taigi Ferrari nusprendė antrojo veidrodėlio tiesiog atsisakyti. O kam jo reikia?