Įprastai degalus benzininiame variklyje uždega žvakės – kibirkščiuojantys elektriniai prietaisai. Dyzeliniame variklyje degalai užsidega nuo slėgio degimo kameroje. Tuo tarpu Akroydo variklyje degalai užsiliepsnoja po kontakto su iki raudonumo įkaitintu metalu.
Akroydo arba karštos kameros variklis yra anglų inžinieriaus Herberto Akroydo Stuarto išradimas, pristatytas 1886 metais. Richard Hornsby & Sons kompanija šio variklio gamybą pradėjo 1891-iais – iš pradžių tai buvo didelis stacionarus keturtaktis pramoninis variklis, nors vėliau jis pasiekė ir sunkiąją savaeigę techniką. Įdomu tai, kad Akroydas karštos kameros idėją sugalvojo netyčia išliejęs žibalą į indą su išlydytu alavu. Žibalas po kontakto su karštu metalu iškart virto garais ir užsidegė, o tai stebėjęs Akroydas sugalvojo, kad šį reiškinį būtų galima pritaikyti pramoniniuose vidaus degimo varikliuose.
Karštos kameros variklį toliau vystė amerikiečiai ir švedai. Netrukus tapo aišku, kad dvitaktis Akroydo variklis yra kone dvigubai galingesnis ir paprastesnis už keturtaktį. Keturių taktų variklyje įsiurbimą ir išmetimą reguliuoja vožtuvai, o tai – judančios detalės, kurios dėvisi ir genda. Dvitakčio variklio įsiurbimo ir išmetimo angas atidengia pats stumoklis, cilindru judėdamas aukštyn-žemyn.