Nuo devynių iki penkių, penkias dienas per savaitę – toks režimas stabilizavosi visame Vakarų pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Anksčiau buvo kitaip. Akivaizdu, kad aštuonių valandų darbo dienos standartas nebuvo vienos profsąjungos, pramonės šakos, įmonės ar įstatymo rezultatas.
Veikiau tai buvo ilgas ir sudėtingas aplinkybių ir veiksmų rinkinys, į kurį investavo darbuotojai, jų gynėjai, politiniai kompromisai, verslininkai, o svarbiausia – ekonomikos augimas ir konkurencija.