Kaip tik tuo metu stabteli lenkakalbė šeima. Telefonai jau paruošti nuotraukoms, o vyras mikliai dėlioja paukščius – vienam balandis nutupia ant peties, kitam ant galvos. Atrodo, paukščiai puikiai žino savo darbą.
Vyrui vos prisilietus prie kurio nors balandžio kojos, šis akimirksniu pakyla ir nutupia ant kliento. Po kelių akimirkų šeimininkas lygiai taip pat meistriškai sugrąžina paukščius ant stovo, ant kurio paberta grūdų, čia pat yra ir vandens, jei šie ištrokštų. Ten jų jau kantriai laukia likęs baltas pulkelis.
Užkalbinu vyrą lietuviškai.
„Nieko nesuprantu. Aš iš Ukrainos“, – atsako jis.
Prisiminusi rusų kalbos likučius, bandau vyrą kalbinti. Pasirodo, jų visiškai pakanka.
„Kaip pavyko juos taip išdresuoti, kad taip klauso?“ – klausiu.
„Tai darau nuo mažens. Pažiūrėkite – šitas mažylis, jam tik du mėnesiai. Dar visai kūdutis“, – vyras, vardu Aliaksandras, šypsodamasis rodo vieną iš savo sparnuotų bičiulių.