Parodą parengusi Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyresnioji specialistė Rūta Grišinaitė iškart įspėja – visas nuotraukas reikia vertinti kritiškai. Jose sovietmetis alsuoja to laikmečio dvasia – propaganda, kuri dengė laikmečio absurdiškumą ir nepriteklius.
„1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, joje imta diegti socialistinę ūkio sistemą: panaikinta privatinė nuosavybė, visos ekonomikos šakos sparčiai pertvarkomos pagal sovietinį modelį.
1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, „socializmo statyba“ apėmė visas ekonomikos sritis. Sovietų Lietuvoje buvo įvesta planinė ekonomika – pramonės, prekybos ir žemės ūkio įmonės priklausė gamybą reguliuojančiai valstybei, o žmonės buvo skatinami dirbti „bendram“ labui.
Tačiau socialistinė ekonominė sankloda, ydingas ūkio mechanizmas ir nesugebėjimas jį valdyti, nuasmeninta nuosavybė, neužtikrinanti materialinių gamybos stimulų, mokslinis-technologinis atsilikimas, ūkinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, infliacija skatino „blato“ santykių atsiradimą, gilino nuolatinį prekių ir paslaugų stygių, provokavo ūkio krizę“, – teigiama parodos svetainėje.
Ši paroda yra trečioji parodų ciklo „Sovietinės Lietuvos visuomenė“ dalis. Parodoje skelbiami dokumentai, reprezentuojantys sovietinės Lietuvos ekonomiką šešiais pjūviais: žemės ūkis (kolektyvizacija), pramonės plėtra, urbanistinė plėtra, energetika, susisiekimo infrastruktūra ir gyventojų buities pokyčiai.
Visą virtualią parodą „Sovietinės Lietuvos ekonomika: nuo industrializacijos iki nuolatinio stygiaus“ galima peržiūrėti Lietuvos ypatingojo archyvo internetinėje svetainėje, o nuotraukas – ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Litus keitė į rublius, varė į kolūkius
Okupavus Lietuvą 1941 m. pavasarį pranešta, kad litas jau nebegalioja ir atsiskaityti galima tik rubliais. Litai į rublius keisti nepalankiu santykiu, todėl nuvertėjo gyventojų santaupos. Įtraukus Lietuvą į SSRS ūkio sistemą kainos ėmė stipriai kilti, o gyventojų perkamoji galia sumažėjo, buvo jaučiamas didelis prekių deficitas.
„Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR lenkė kitas sovietines respublikas pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui. 8-ojo dešimtmečio viduryje dalis Lietuvos visuomenės tapo viena iš labiausiai pasiturinčių Sovietų Sąjungoje. Didesnes pajamas gaudavo sovietinės nomenklatūros elitas, prekybininkai ir asmenys, galėję gauti deficitinių prekių, dalis žemės ūkio srityje dirbančiųjų, gaunančių pajamas iš asmeninių ūkių“, – teigiama parodoje.
Apsirūpinimas kasdieniam gyvenimui būtinomis prekėmis iš sovietinio žmogaus reikalavo nemažai energijos ir sumanumo, „blato“ ryšių, plačių socialinių tinklų kūrimo ir jų nuolatinio vystymo.
„Tuo pačiu metu dėl intensyvios urbanizacijos, didėjančio visuomenės išsimokslinimo ir Sovietų Sąjungon patenkančios informacijos apie Vakarų pasaulio ekonominį klestėjimą, augo ir kokybiniai reikalavimai plataus vartojimo prekėms, keitėsi pačios kultūrinės ir socialinės vertybės. Nors plataus vartojimo prekių asortimentas įvairėjo ir gerėjo jų kokybė, tačiau prekių nuolat trūko, nes sovietinė ekonomika negalėjo patenkinti žmonių buitinių ir socialinių poreikių“, – teigia parodos autoriai.
Autorė: įdomiausi žmogaus buities pokyčiai
Parodos sudarytoja R.Grišinaitė apgailestauja, kad pavaizduoti pavyko ne viską – daugiausia dokumentai propagandiniai, kupini tų laikų propagandinės dvasios. Tačiau atskiros užuominos atskleidžia ir tai, kad ne viskas buvo gerai.
„Svarbiausia, ką reikia pažymėti, – visos tos nuotraukos atspindi ideologizuotą vaizdą ir ekonomiką parodo per modernizaciją, kaip viskas šaunu, kaip industrializuojama, modernizuojama ir urbanizuojama.
Bet reikia turėti omenyje, kad nuotraukos buvo propagandinio tipo, ir, iš tikrųjų, parodėme, ką mes turime savo archyve, tai ne viskas, ką norėtume parodyti. Todėl reikia įsijungti kritinį žvilgsnį, vertinant sovietinius dokumentus, ir turėti omenyje, kad visa ekonominė situacija turėjo blogąją pusę“, – 15min teigia R.Grišinaitė ir paaiškina, kad „blogų dokumentų“ niekas nekūrė.
Tai trečia parodų ciklo dalis, aiškina autorė, anksčiau buvo parengta parodos apie kultūrą, apie politiką teko matyti. Kitąmet planuojama paroda apie sovietinę vaikystę.
„Nuotraukos iš mūsų archyvo – jos yra dovanotos Antanui Sniečkui, jos pateiktos iš to albumo. Šiek tiek įkėlėme dokumentų, kurie parodo žmones, kurie susidūrę su deficitu ekonomikos, prekių trūkumu ir kita“, – sako R.Grišinaitė. Ji akcentuoja, kad tai originalūs sovietinio laikotarpio dokumentai.
Pati autorė mini, kad jai įdomiausia sovietinių žmonių buitis.
„Paroda parengta su partneriu – centriniu archyvu. Ir būtent jų nuotraukos atspindi gyventojų buities pokyčius. Pati labiausiai domiuosi žmonių kasdienybe, man buvo įdomiau, kaip buvo paveiktas paprastas žmogus ir jo buitis. Tai ir prekių trūkumas, turėta produkcija, galų gale naujų technologijų pasirodymai. Vėlgi, reikia atkreipti dėmesį, kad tos technologijos ne visą laiką buvo tinkamos naudoti, greitai gesdavo ir panašiai. Visų šitų dalykų negalime atskleisti dėl tokių dokumentų trūkumo“, – apžvelgia autorė.
Ji atkreipia dėmesį ir į ekonominius absurdus – masinį kukurūzų auginimą.
„Kukurūzų auginimui mokslininkai bandė priešintis, bet ilgainiui vis tiek buvo įvesta kukurūzų sodinimo politika, kuri palietė ir kolūkius ir gyventojus. Nors ir raštiškai buvo bandoma priešintis, tačiau realybė buvo tokia, kad visuomet laimėdavo sovietinė politika“, – teigia R.Grišinaitė.
Buldozeriai buvo įprastas vaizdas
Didelė parodos dalis skirta kolūkių kūrimui ir statybai. Akivaizdu, kad sovietmečiu buvo įprasti propagandiniai plakatai apie planų vykdymą ir itin didelį produkcijos augimą.
„Masinis kolūkių steigimas Lietuvoje pradėtas 1948 m., o lūžis įvyko 1949 m. Metų pradžioje palyginti dar nedidelė dalis ūkių buvo suvaryta į kolūkius, tačiau metų pabaigoje kolūkiuose jau buvo daugiau nei 60 proc. ūkių. Beveik niekas nenorėjo savanoriškai stoti į kolūkius, todėl valdžia griebėsi prievartos: represijų ir trėmimų, ekonominio ir psichologinio spaudimo, apgaulės. Tik tokiais būdais iki 1952 m. pradžios pavyko sukolektyvinti apie 90 proc. ūkių
Dar nebaigus kolektyvizacijos, 1950 m. gegužę Sovietų Sąjungos vadovybė nutarė stambinti kolūkius. Po sustambinimo 1955 m. Lietuvos SSR liko 1,8 tūkst. kolūkių (1950 m. jų buvo 7,2 tūkst.)“, – teigiama parodoje.
Kolūkiečiai už darbą tegaudavo labai menką atlygį – pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo asmeninis pagalbinis ūkis.
Tik septintajame dešimtmetyje pasiektas prieškarinis gamybos lygis.
„7-ojo dešimtmečio viduryje kolūkiečiams įvesta „garantinio mokėjimo už darbą“ sistema, jiems pradėta mokėti senatvės pensijas. Šiuo laikotarpiu padėtis žemdirbystės srityje pagerėjo. Lietuva pagal įvairius žemės ūkio gamybos rodiklius pradėjo pirmauti tarp Sovietų Sąjungos respublikų, buvo pasiektas prieškarinis gamybos lygis. Visuotinė elektrifikacija, melioracija, žemių chemizavimas, darbų mechanizavimas didino žemės ūkio produktyvumą“, – teigiama parodoje.
Pramonės gigantai – sovietų pasididžiavimas
Lietuvos SSR buvo gana sparčiai industrializuojama ir urbanizuojama pagal sovietinį modelį, tam investuojant didžiules lėšas. Pramonė buvo svarbiausias sovietinės ekonomikos sektorius, kuriame kirtosi valdžios institucijų ir ekonominių grupių politiniai ir ūkiniai interesai, teigiama parodoje. Centrinės SSRS ministerijos ir žinybos kontroliavo per 80 proc. pramonės Lietuvoje.
Buvo plėtojamos ne tik tradicinės, bet ir naujos pramonės šakos – chemijos, tiksliųjų staklių gamybos, elektronikos ir kt., vyravo technokratinis optimizmas ir iniciatyva, kuri paspartino technikos pažangą, naujovių ir išradimų diegimą pramonėje bei kasdienybės modernizaciją.
„Tačiau metiniai pramonės augimo tempai nepaliaujamai lėtėjo, artėdami prie regreso ribos. Svarbiausios priežastys, lėmusios ūkio krizę, buvo laisvosios rinkos nebuvimas, vyravusi valstybinė monopolinė ekonomika, gamybos priemonių̨ ir vartojimo prekių̨ gamybos proporcijų neracionalumas“, – vaizdžiai iliustruoja paroda.
Sparčiausias ir intensyviausias sovietinės modernizacijos etapas Lietuvos SSR istorijoje – 1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“.
„Vienas svarbiausių traukos objektų, skatinusių žmones rinktis darbą pramonės įmonėse, buvo pažadas aprūpinti gyvenamuoju plotu. 1958 m. Lietuvos kaimą palietė regioninio planavimo ir architektūrinės modernizacijos idėjos, kurių esmė buvo kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių stambinimas“, – supažindina paroda. Autoriai teigia, kad prasidėjo didžiulė vienkiemių naikinimo kampanija, tačiau centrinėse gyvenvietėse buvo įrenginėjamas vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, elektra, radijas ir telefonas.
Laikotarpis žymus stambiais energetiniais projektais. 1957 m. pradėta centralizuota Lietuvos elektrifikacija ir elektrinių statyba įkūnijo sovietų valdžios siekius iki 1965 m. modernizuoti sovietinę Lietuvą: kilo Ignalinos atominė elektrinė, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, Elektrėnų miestas ir kiti.
