Persidengenčios sritys
Nors gali atrodyti, kad įtemptai mąstydami iškišate liežuvį, iš tikrųjų tai yra to, ką darote, rezultatas, „Live Science“ pasakojo Londono Birkbeko universiteto profesorė Gilliana Forrester. „Nustatėme, kad žmonės [iškiša liežuvį], kai veiksmas reikalauja smulkiosios rankų motorikos“.
Viena iš teorijų, kodėl taip nutinka, vadinama motoriniu pertekliumi. Remiantis 2019 m. žurnale „Frontiers in Psychology“ paskelbtu tyrimu, kalbai skirta smegenų sritis persidengia su neuroniniais tinklais, skirtais vikrumui ir įrankių naudojimui.
Motorinis persiliejimas rodo, kad vikrumo srityje esantys neuronai taip suaktyvėja, kad persilieja į kaimyninį nervinį audinį (kuris būna nukreiptas į burną). Todėl, kai esate giliai susikoncentravę į smulkiosios motorikos užduotį, šis poveikis „išsilieja“ į kalbos regioną, atsakingą už burnos motoriką.
Rankos ir liežuvis yra „vieninteliai smulkūs mūsų kūno artikuliaciniai aparatai, kuriuos valdo persidengiančios smegenų dalys“, – sakė G.Forrester „Live Science“.
Minėtame tyrime nustatyta, kad motorikos įgūdžiai prognozuoja kalbos kūrimą, ypač naudojant sudėtingus įrankius. Autoriai daro išvadą, kad tai reiškia, jog įrankių naudojimas (smulkioji motorika) ir kalba turi bendrą kognityvinį procesą.
Burnos įjungimas labiausiai pastebimas vaikams, bet taip yra greičiausiai todėl, kad suaugusieji išmoko slopinti šį instinktą, sakė G.Forrester. Juk ne visai profesionalu iškišti liežuvį ir daryti grimasas kiekvieną kartą, kai reikia giliai susimąstyti.