Vis dėlto šios reakcijos negalima paaiškinti vien žmogaus tikėjimu, kad gydymas padės. Mokslininkės teigimu, lūkesčiai yra svarbūs, tačiau kartu veikia ir ankstesnė patirtis, išmoktos asociacijos, pats gydymo ritualas, aplinka bei bendravimas su gydytoju.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto kognityvinės psichologijos ir psichofiziologijos docentė Ramunė Dirvanskienė pateikė pavyzdį, kaip šis poveikis gali pasireikšti.
„Pavyzdžiui, išgėrus neveiklią tabletę, skausmas gali iš tiesų sumažėti. Taip gali nutikti ir atlikus veiksmą, kuris savaime skausmo nemažina, tačiau žmogus tikisi, kad jis padės“, – 15min aiškino R.Dirvanskienė.
Pašnekovė pateikė ir kitą pavyzdį: žmogus gali burtažodžiais „užkalbėti“ stiklinę vandens, tikėdamasis suteikti jam skausmą mažinančių savybių, o išgėręs iš tiesų pajusti palengvėjimą. Vis dėlto tai neįrodo, kad vanduo įgijo gydomųjų savybių.
„Asmuo pastebėtą pokytį gali priskirti konkrečiai medžiagai ar intervencijai, nors jį iš tiesų sukėlė jo lūkesčiai. Tačiau vien tai, kad po intervencijos žmogus pasijuto geriau, dar neįrodo placebo efekto. Svarbu jį atskirti nuo savaiminio pagerėjimo, kai simptomai laikui bėgant susilpnėja ar išnyksta savaime“, – pabrėžė R.Dirvanskienė.
Šis skirtumas svarbus ir klinikiniuose tyrimuose, kuriuose vertinamas gydymo veiksmingumas.
„Placebo grupė padeda patikrinti, ar gydymas suteikia papildomos naudos, palyginti su panašiomis gydymo aplinkybėmis, bet be tiriamos veikliosios medžiagos. Tačiau ne visas pagerėjimas šioje grupėje yra placebo efektas: liga gali rimti savaime, o patiriami simptomai svyruoti“, – sakė pašnekovė.
Smegenys reguliuoja, kaip stipriai jaučiame skausmą
Placebo poveikis neapsiriboja vien žmogaus įsitikinimu, kad jam pagerėjo. Pasak docentės R.Dirvanskienės, lūkesčiai gali paveikti ir smegenyse vykstančius procesus.
„Smegenys ne tik gauna signalus iš kūno, bet ir reguliuoja, kaip stipriai juos jaučiame. Kartais jos sukuria signalus ir tada, kai jų iš tiesų kūnas nesiunčia, vien todėl, kad tikisi jų sulaukti. Laukiant palengvėjimo gali suaktyvėti skausmą slopinančios sistemos, veikiančios per paties organizmo gaminamus opioidus – natūralias skausmą mažinančias medžiagas“, – aiškino R.Dirvanskienė.
Šių sistemų vaidmenį padeda atskleisti eksperimentai, kuriuose opioidų veikimą blokuojantis vaistas panaikino nuskausminamąjį placebo poveikį.
„Vadinasi, keičiasi ne vien žmogaus pasakojimas apie savijautą, bet ir patys smegenų atliekami procesai. Vis dėlto vieno universalaus placebo mechanizmo nėra ir, priklausomai nuo veiksnių, siejamų su pačiu individu ar aplinka, placebo poveikis gali skirtis“, – sakė R.Dirvanskienė.
I.Griškova-Bulanova papildė, kad tokius pokyčius galima tirti funkciniu magnetinio rezonanso tyrimu, pozitronų emisijos tomografija, elektroencefalografija ir kitais fiziologiniais metodais. Gali keistis ne tik smegenų aktyvumas, bet ir autonominės nervų sistemos veikla, širdies ritmas ar hormoninės reakcijos.
Patikimiausiai placebo poveikis, anot R.Dirvanskienės, parodytas skausmo tyrimuose. Taip pat yra duomenų apie dirgliosios žarnos simptomų, pykinimo ir kai kuriomis aplinkybėmis nuovargio palengvėjimą. Tačiau poveikio stiprumas nėra vienodas.
„Nereikėtų įsivaizduoti, kad poveikis visiems stiprus: vidutiniškai jis dažnai būna nedidelis, o atskirų žmonių ir tyrimų rezultatai labai skiriasi. Placebo poveikis aiškiau matomas vertinant žmogaus savijautą negu objektyvius ligos rodiklius. Kitaip tariant, mažiau skaudėti ir pasveikti nuo skausmą sukėlusios ligos nėra tas pats“, – pabrėžė docentė.
„Placebas negali pašalinti biologinės ligos priežasties ten, kur būtinas konkretus gydymas: jis neišnaikins bakterijų, nesugydys lūžio, neatkurs trūkstamo hormono ir nepašalins genetinės mutacijos. Bet jis gali keisti su liga susijusius simptomus – pavyzdžiui, skausmą, pykinimą ar nerimą“, – sakė I.Griškova-Bulanova.
Lūkesčius kuria ir tabletė, ir gydytojo bendravimas
Lūkesčius gali formuoti ir iš pirmo žvilgsnio antraeilės gydymo detalės: tabletės spalva, dydis, kaina, vartojimo būdas ar procedūros sudėtingumas.
„Brangesnė, sudėtingesnė ar „mediciniškiau“ atrodanti procedūra gali būti suvokiama kaip veiksmingesnė, o injekcija – kaip stipresnis poveikis negu tabletė. Todėl svarbi ne tik pati intervencija, bet ir tai, kaip ji pateikiama“, – patikslino profesorė I.Griškova-Bulanova.
Svarbi ir ankstesnė gydymo patirtis.
„Ankstesnė patirtis padeda smegenims numatyti, kas bus toliau. Jeigu tabletės vartojimą ne kartą lydėjo palengvėjimas, pats gydymo ritualas gali pradėti sukelti išmoktą atsaką. Gydytojo paaiškinimai ir pasitikėjimas juo padeda susiformuoti lūkesčiui, kad gydymas bus naudingas“, – teigė R.Dirvanskienė.
Todėl reikšmės turi ne tik tai, koks gydymas skiriamas, bet ir paciento santykis su jį skiriančiu specialistu.
„Kartais gali net atrodyti, jog tie patys anksčiau vartoti vaistai tapo veiksmingesni vien todėl, kad naujasis gydytojas patinka labiau ar atrodo patikimesnis. Tyrime su dirgliosios žarnos sindromu sergančiais pacientais ta pati placebo procedūra labiau palengvino simptomus, kai ją lydėjo šiltas, dėmesingas bendravimas. Taigi, santykis su pacientu nėra vien mandagumo klausimas“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto iš anksto nustatyti, kuriam žmogui placebo poveikis bus stipresnis, nėra paprasta. I.Griškovos-Bulanovos teigimu, reakcija priklauso ir nuo konkretaus simptomo bei individualių nervų sistemos ypatumų. Net tas pats žmogus skirtingose situacijose gali reaguoti visiškai skirtingai.
„Patikimo „placebui imlaus žmogaus“ portreto neturime. Kai kuriuose tyrimuose didesnis placebo poveikis siejamas su optimizmu, o stipresnis nocebo poveikis – su nerimastingumu, tačiau pagal asmenybės savybes patikimai numatyti konkretaus žmogaus reakcijos negalime. Svarbi ir situacija: ko žmogus tikisi, ką anksčiau patyrė, kokius sėkmės ar nesėkmės atvejus girdėjo savo artimoje aplinkoje ir kaip jam pristatomas gydymas“, – aiškino R.Dirvanskienė.
Neigiami lūkesčiai taip pat gali paveikti savijautą
Neigiami lūkesčiai gali sukelti priešingą reakciją – nocebo efektą.
„Nocebo efektas – tai neigiamų lūkesčių ir gydymo aplinkybių sukeltas simptomų atsiradimas ar sustiprėjimas. Tikėdamasis žalos žmogus gali labiau nerimauti, atidžiau stebėti kūno pojūčius, o nervų sistemos procesai – sustiprinti, pavyzdžiui, skausmą. Šis poveikis gali pasireikšti tiek vartojant tikrą vaistą, tiek neveiklią tabletę“, – aiškino R.Dirvanskienė.
„Pojūčiai nėra išgalvoti, tačiau jų priežastis siejama ne tiek su vaisto cheminiu poveikiu, kiek su asmens įsitikinimu, kad jis bus neveiksmingas, gal net ir žalingas. Būtent šie įsitikinimai ir sukelia subjektyvų neigiamų simptomų patyrimą“, – sakė pašnekovė.
Perspėjimas sustiprina neigiamus lūkesčius ir gali paskatinti atidžiau stebėti būtent tuos pojūčius, apie kuriuos žmogus buvo įspėtas.
I.Griškovos-Bulanovos teigimu, net perskaitytas vaisto informacinis lapelis ar išgirstas perspėjimas apie šalutinį poveikį gali paskatinti žmogų iš tiesų pajusti minimus simptomus. Perspėjimas sustiprina neigiamus lūkesčius ir gali paskatinti atidžiau stebėti būtent tuos pojūčius, apie kuriuos žmogus buvo įspėtas. Vis dėlto mokslininkė pabrėžė, kad ne kiekvienas šalutinis poveikis yra nocebo – vaistai turi ir realų biologinį šalutinį poveikį.
„Tyrimuose skirtingas tos pačios rizikos aprašymas keitė, kiek žmonių savo pojūčius priskyrė šalutiniam poveikiui, o ne kažkam kitam. Pavyzdžiui, padidėjusį nervingumą asmuo gali priskirti darbo ar santykių problemoms, o ne vaisto poveikiui. Todėl informuojant pacientus apie galimus šalutinius poveikius svarbu atkreipti į tai dėmesį, ypač kai pacientai gali būti įsitikinę, jog visas išvardytas problemas jie būtinai patirs“, – teigė R.Dirvanskienė.
Lūkesčiai svarbūs ir vartojant tikrus vaistus. Nors jų poveikis remiasi konkrečiu biologiniu mechanizmu, gydymo aplinkybės gali papildomai sustiprinti žmogaus jaučiamą naudą arba, priešingai, ją sumažinti.
„Nocebas gali veikti priešinga kryptimi – didinti šalutinių poveikių pojūtį ar mažinti subjektyviai jaučiamą pagerėjimą. Bet nėra taip, kad placebas pakeičia veikliąją medžiagą, o nocebo ją „išjungia“, – paaiškino I.Griškova-Bulanova.
Profesorės teigimu, informacija apie galimą šalutinį poveikį turi būti tiksli, tačiau pateikiama su kontekstu. Pavyzdžiui, jei konkretus šalutinis poveikis pasireiškia nedidelei daliai pacientų, verta paaiškinti ir tai, kad daugumai žmonių jo nebūna.
„Pacientas turi būti informuotas, bet nebūtinai išgąsdintas“, – sakė mokslininkė.
Pasitelkti placebo mechanizmus galima ir neapgaunant
Placebo efektas kai kuriais atvejais gali pasireikšti net tuomet, kai žmogus žino vartojantis tabletę be veikliosios medžiagos. Tai vadinama atviruoju placebu.
„Žmogus žino, kad tabletėje nėra veikliosios medžiagos, bet kai kuriais atvejais simptomai vis tiek sumažėja. Tai rodo, kad placebo efektui nebūtina apgaulė – gali veikti pats gydymo ritualas, ankstesnė patirtis, išmoktos reakcijos ir lūkesčiai“, – aiškino I.Griškova-Bulanova.
R.Dirvanskienė ragino neskubėti su galutinėmis išvadomis apie tokio metodo taikymą.
„Šiuo metu tokių tyrimų gydymo įstaigose atliekama vis daugiau, ieškoma, kaip sąmoningai pasitelkti placebo efektą tam, kad jis sumažintų pacientų patiriamus simptomus. Pirminiai rezultatai rodo, jog kai kuriems pacientams toks „gydymas“ išties palengvino simptomus, tačiau reikia sulaukti daugiau rezultatų tam, kad galėtų būti daromos galutinės išvados“, – sakė docentė.
Tačiau nuslėpti nuo paciento, ką šis gauna, anot I.Griškovos-Bulanovos, būtų etiškai problemiška.
„Jei pacientui sakoma, kad jis gauna veiksmingą gydymą, nors iš tiesų gauna placebą, pažeidžiamas informuoto sutikimo principas ir gali būti prarastas pasitikėjimas gydytoju“, – pabrėžė I.Griškova-Bulanova.
Profesorės teigimu, placebo tyrimų rezultatai gali padėti gerinti ir įprasto gydymo praktiką.
„Manau, kad tai yra svarbiausia praktinė placebo tyrimų žinutė. Aiškus paaiškinimas, pasitikėjimas gydytoju, realistiškai teigiami lūkesčiai ir pati gydymo aplinka gali prisidėti prie gydymo rezultato“, – sakė profesorė.
R.Dirvanskienė pabrėžė, kad tokia pagalba neturėtų tapti priežastimi atsisakyti veiksmingo gydymo ar kaltinti pacientą, jeigu šis nepasveiksta.
„Pavojingiausia būtų iš to padaryti išvadą, kad stipriai tikint galima išsigydyti bet ką. Placebo poveikis turi ribas, o nepasveikęs žmogus nėra kaltas, kad „per mažai tikėjo“, – pabrėžė R.Dirvanskienė