Lietuvių moterys yra labai kantrios moterys. Ypač tos, mano kartos, užaugusios su seniau labai mėgtu posakiu: „Kenčiantiems – dangus.“ Jei tau blogai – kentėk, nieko nekeisk, nes, matyt, taip jau tau likimas nulėmė. Mano karta taip ir užaugo – vis pakentėdama, tai patyčias mokykloje, tai skaudantį dantį, nes vaistų nuo skausmo namie nėra, tai tėvų abejingumą tavo paaugliškom problemom. Galbūt tai kažkiek užgrūdino, tačiau tai tikrai neatvedė į sėkmingų santykių kelią. Nes santykiuose mes irgi kentėdavom, su viltim, kad jis pasikeis, su viltim, kad tai praeis. Juk danties skausmas vaikystėje visada praeidavo.
Aš tikiu, kad ir dabar yra be galo daug moterų, kurios toleruoja savo vyrų toksišką elgesį ir jų nepalieka, nes turi vilties, kad viskas susitvarkys, nes myli, nes bijo likti vienos. Juk kenčiantiems dangus, ar ne? Todėl savo sekėjų paprašiau papasakoti, su kokiu vyrų elgesiu jos taikstėsi ir kuo tai baigėsi.
„Mano vyras man buvo geras, švelnus, bet
