Ilgą laiką Lietuvoje mirus žmogui, jis dažniausiai būdavo šarvojamas namuose. Šarvojimas trukdavo ne mažiau nei tris paras – taip buvo daroma, kad spėtų suvažiuoti toliau gyvenantys giminės, mirusįjį pažinoję kiti žmonės – visi, norintys su juo atsisveikinti. Visą tą laiką dieną ir naktį prie velionio budėdavo šeimos atstovai. Šis procesas vadintas budynėmis. Jų metu buvo giedamos giesmės, ankstesniais laikais – raudamos raudos, vėliau – meldžiamasi, giedamos krikščioniškos giesmės (vadinamieji kalnai).
Prenumeratoriams
Kaip pasikeitusios laidotuvių tradicijos veikia gedėjimo procesą ir kodėl dalyvavimas laidotuvėse būtinas
Laidotuvės (asociatyvinė nuotr.) / Shutterstock nuotr.
„Įvykus skubioms laidotuvėms arba nedalyvavus jose, žmogus pasimeta, nesupratęs, kas įvyko, pradeda jausti kaltę, nerimą, negeba susitaikyti su praradimu“, – sako psichologė Andželika Ivankova, portalui 15min pasakojusi, kaip pasikeitusios laidotuvių tradicijos veikia netektį patyrusių velionio artimųjų gyvenimą.
Loading widget group article_middle_widgets...