Senosioms priklausomybėms dažnai taikomas bizūno metodas, pavyzdžiui, per akcizo mokesčius, tačiau psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė pataria pirmiausia pagalvoti apie meduolį, rašoma tinklalaidės „Blind spot“ pranešime žiniasklaidai.
Požiūris primena skiautinį
Diskutuojant, iš kur gauti daugiau lėšų gynybos finansavimui, viena iš komunikacinių linijų buvo pakelti akcizus alkoholiui ir tabakui bei įvesti cukraus mokestį. Tačiau, žiūrint iš komunikacinės pusės, negeriantiems ir nerūkantiems gali atrodyti, kad jie neprisideda prie krašto gynybos, o sveikatai palankus cukraus ar alkoholio vartojimo mažėjimas gali lemti mažesnį pinigų surinkimą iš akcizo mokesčio. Psichologės nuomone, toks „sudurstytas“ požiūris primena skiautinį.
„Priimant sprendimus reikėtų įvertinti, ar jie bus veiksminga priemonė siekiant deklaruojamo tikslo. Jeigu tikimės, kad ši priemonė padės mažinti priklausomybę, ji gali būti nepakankama“, – sako M. Kuzminskaitė.
Kita vertus, kiekvienas veiksmas sukuria atoveiksmį – įsigaliojus bet kokiam draudimui ar ribojimui, atsiranda labai daug būdų juos apeiti.
Keisti įpročius trukdo baimė
„Kalbant apie elgesio keitimą, bizūnas veikia tik tais atvejais, kai saugome sveikatą arba gyvybę. Jeigu vaikas bėga į gatvę, jį čiumpame už rankos ir traukiame atgal. O meduolis turi kurti pozityvius elgesio modelius, visų pirma – iš tėvų vaikams“, – sako M. Kuzminskaitė.
Psichologės teigimu, jeigu šeimoje normalu, grįžus namo, numesti kuprinę ir visą vakarą naršyti, tai ir bus laikoma norma.
„Besielgiantis kitaip atrodys balta varna. Diskomforto baimė gali sulaikyti žmogų nuo įpročių keitimo“, – pažymi ji.
M. Kuzminskaitės teigimu, pirmas žingsnis yra įveikti šį kitokio elgesio diskomfortą, kiti žingsniai – pačiam taip nedaryti, apie tai kalbėti bei burti bendraminčius.
„Pokyčių galime tikėtis, jeigu sukursime sociokultūrinį sluoksnį, kuris normalizuotų kitokį elgesį, ir kiekvienas prie jo prisidėsime, o ne pasyviai lauksime, kad padarytų kas nors kitas“, – pažymi ekspertė.
Nereikia nuvertinti pastangų
Būdų paskatinti žmones atsisakyti žalingų įpročių, pradėti kelią atsisakant priklausomybės yra ne vienas, tačiau ar visi jie tikrai padeda? Tarp tokių, kurie ne tik nepadeda, bet ir kenkia, psichologė pirmiausia pamini reikalingų pastangų nuvertinimą – „Tik septynios dienos“, „Tik perskaitykite šį puslapį“, „Tik penkios minutės videofilmo, ir jūsų gyvenimas stebuklingai pasikeis“.
„Keisti įpročius sunku, o keisti įpročius, jau tapusius priklausomybe – dar sunkiau. Jeigu mes apie tai neįspėjame, tai komunikacija gal ir bus sėkminga, bet pats veiksmas – ne“, – kalba M. Kuzminskaitė.
Ekspertės teigimu, nemažai žmonių imituoja tobulinimąsi – jie daug domisi, dalyvauja seminaruose, tačiau po to nežengia nė vieno žingsnio, todėl niekas ir nesikeičia. Net ir apsilankymas pas gydytoją, psichoterapeutą ar psichologą priklausomybės negydo – visa kelionė turi vykti žmogaus viduje.
Blogiems įpročiams reikia alternatyvos
„Priklausomybė yra kartojamas elgesys, kurį patys patvirtiname kaip teisingą“, – pažymi ji. Norint automatizuoti elgesį, kai tai naudinga, ir išvengti žalingo automatizmo, psichologė siūlo pirmiausia atsisėsti su didesniu puodeliu arbatos ir apgalvoti, kas man yra naudingas elgesys, o kas – ne.
„Mintis siūlau užsirašyti. Mes mąstome dviejų trijų žodžių fragmentų ir vaizdinių deriniu, tai nėra logiška struktūra. Rašymas padeda mintis aiškiai pamatyti. Jei žodžiai netinka, galima piešti diagramas.
Labai mėgstu paveikslą, vaizduojantį ežerą ir upelius aplinkui. Pirmas klausimas – ar tie upeliai teka į ežerą, ar iš ežero. Ar tai, ką darote, jus maitina kaip ežerą, ar sekina? Atsakyti reiktų objektyviai, nes vidinis balsas vis tiek sakys, kad esame tobuli ir viskas su mumis gerai“, – pažymi M. Kuzminskaitė.
Gerus įpročius reikia saugoti, branginti ir stiprinti, kiekvieną kartą padarius juos sakyti sau, kad esame šaunuoliai. Tai irgi išskiria dopaminą, kuris stiprina įprotį. Tuo tarpu blogus įpročius reikia ne slopinti, o pakeisti.
„Kuo daugiau slopiname, tuo kyla didesnis pasipriešinimas. Blogi įpročiai patys neišnyks, jiems reikia alternatyvos. Alternatyva yra kitas veiksmas, apėjimas, kurį mes pasirenkame sąmoningai. Žingsniai nuo blogo įpročio į geresnį gali būti keli, svarbiausia juos pasirinkti ir nesustoti, kol nepasieksime sveiko lygio“, – sako psichologė.
